Antrasis pasaulinis karas. Triumfas ir tragedija. IV tomas

Seras Winstonas S. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a.politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945, 1951–1955), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją, aršus komunizmo kritikas bei talentingas rašytojas. 1953 m. jam buvo ypatingi. Už aktyvią politinę veiklą W. Churchilliui suteiktas sero titulas, o už memuarus „Antrasis pasaulinis karas“, parašytus 1948–1953 m., – Nobelio literatūros premija. Ketvirtasis, paskutinis, W. S. Churchillio atsiminimų tomas apima laikotarpį nuo Vakarų sąjungininkų išsilaipinimo Sicilijoje 1943 m. liepą, fašistinės Italijos dučės B. Mussolinio nušalinimą nuo valdžios iki Ašies valstybių sutriuškinimo. Aprašoma, kokių milžiniškų pastangų reikėjo rengiantis 1944 m. birželio išsilaipinimui Normandijoje, kaip per svarbiausias to meto konferencijas (Teherano, Jaltos, Potsdamo ir kt.) britai ir amerikiečiai ginčijosi dėl ribotų išteklių paskirstymo kelioms operacijoms ir dėl karo strategijos; apie nuolat vykusias sunkias derybas su, anot autoriaus, ,,nelabai džentelmenišku‘‘ Rytų sąjungininku. W. Churchillis komentuoja įvykius kaip tiesioginis liudininkas, išmanantis karo dalykus. Jis vertina visus pagrindinius jų dalyvius, kartais labai diplomatiškai, kartais atvirai šaipydamasis. Čia autorius atsiskleidžia ir kaip pokario Europos architektas, ir kaip politikos analitikas, suvokiantis po karo Europą ištikusią tragediją ir aiškinantis jos priežastis. Ryškiausias būklės ,,diagnozės“ akcentas – 1946 m. Fultone autoriaus pasakyta kalba apie Europą padalijusią geležinę uždangą.